Mano kaimynas iš viršaus, jaunas vyrukas, buvo įsisukęs į įprotį kasnakt, lygiai antrą valandą, visu garsu užsukti roko muziką. Sienos virpėdavo, o nuo virš galvų dundančių bosų mano septynmetis sūnus ir aš pamiršome, kas yra ramus miegas. Vieną naktį, neiškentusi ir vilkėdama pižamą, prisistačiau prie jo durų su prašymu, bet jis tik numojo ranka: „Aš net nepaleidau garsiai, čia tiesiog kokybiška aparatūra“. Nepaisant mano skundų ir policijos iškvietimų, niekas nesikeitė – jis kasnakt puotavo, o mes kasryt į darbus ir mokyklą kulniuodavome lyg gyvi numirėliai.
...
...
Idėja, kaip užbaigti šį košmarą, gimė vieną rytą prie pusryčių stalo, kai sūnus paklausė: „Mama, ar galėčiau mokytis groti smuiku?“ Tą akimirką mano veide po ilgų mėnesių nušvito šypsena. Nieko nelaukusi nupirkau smuiką. Kai pardavėjas pasiteiravo, ar sūnus turi tam talentą, atsakiau: „Jis turi labai stiprią motyvaciją stengtis“. Pasidomėjau įstatymais: nuo aštuntos valandos ryto triukšmauti buvo legalu, o būtent tuo metu mano kaimynas paprastai „nulūždavo“ po savo naktinių sesijų.
...
Pirmadienio rytą, lygiai aštuntą, operacija prasidėjo. Tie cypiantys, ausį rėžiantys garsai, kuriuos išgauna smuikuoti nemokantis vaikas, per betonines lubas skverbėsi tiesiai į kaimyno miegamąjį. Nepraėjo nė dešimt minučių, kai mano durys sudrebėjo nuo smūgių. Priešais mane stovėjo perštinčiomis akimis ir susivėlęs kaimynas. „Ar jūs normalūs? Kas per triukšmas tokiu ankstyvu metu!“ – šaukė jis. Aš ramiai atsakiau: „Labas rytas, mes tiesiog laviname sūnaus muzikinį talentą, viskas pagal įstatymus“.
Visą savaitę, kiekvieną rytą aštuntą valandą, mūsų „koncertas“ tęsėsi. Jau antrąją dieną kaimyno naktinis rokas nutilo lyg peiliu nupjautas. Penktadienio vakarą jis pasidavė ir vėl pasirodė prie mano durų. „Prašau, susitarkime, aš nebegaliu to tverti“, – tarė jis. Padėjau ant stalo popieriaus lapą ir rašiklį – priverčiau jį pasirašyti sąlygą dėl visiškos tylos po dešimtos valandos vakaro. Nuo tos dienos mūsų miego niekas nebedrumstė.
Dabar kaimynystėje vyrauja ramybė. Kaimynas laikosi žodžio, o aš smuiką „dėl viso pikto“ laikau pačiame spintos priekyje. Nors sūnus smuiko taip ir nepamilo, jis labai didžiuojasi buvęs svarbiausiu motinos sąjungininku šiame mažame keršto kare. Kartais tyla yra pati gražiausia muzika, tačiau kartais, norint ją pasiekti, tenka pasirinkti patį triukšmingiausią kelią.
...